Visada ateina pilkosios dienos, kai apimti karštinės ir alkoholio, pasliki, vaidindami bedvasius (norėdami tokiais būti) gulime,užtraukę užuolaidas, šaltose bei kietose lovose, nenorėdami matyti nei saulės, nei šviesos, nes kiekvieno padoraus žmogaus ji paprasčiausiai neerzina- kvėpuojame sunkiu, drėgnu oru, kuris pripildydamas plaučius pagimdo atodūsį nuaidintį iki laukųjų durų. Perspective lėtai siaurėja, kol galiausiai tampa tik vaizduotės vaisius, kurio skonį pajuntame tik po ilgų, tamsių nemiegotų naktų. Imame stebėti savo protą iš šalies. Keista, senas pastebėjimas - itin dažnai jaučiu save mintyse kartojant kito tuo pat man sakomus žodžius. Išmokau nutraukti tą kartojimą, nebeklausyti žmonių, sukurti savą perspektyvą vaizduotėje, ją išanalizuoti ir voila, galiu paaiškinti kitų poelgius ir žodžius, žinoti jų tolimesnę eigą. Įdomu? Ne. Jau Nietzsche's buvo pasakęs, kad žmonių, neturinčių intelektualinės sąžinės, mintis stačiai ranka pasiekiama (pikti dievobaimingi žmonės neapkenčia proto). Imti tuo naudotis būtų taip pat begėdiška, kaip atimti iš aklojo lazdą, tad jei pats tapsi aklas, tokia begėdystė tau nebegalios. Prasideda gan ilgas ir sunkus savianalizės procesas, kurio metu motyvuodamas savo skurdumą, baimes, elgesį, godumą, savanaudiškumą, nepatiklumą ieškai priežasčių. Ganėtinai didelę nuostabą sukelia tai, kad ieškodamas, jas randi net pamąstymuose apie žmogžudystę. Dėl to kartais nepatartina pažinti savęs, norint išlikti pakenčiamu pačiam sau. Vis dėlto - patrauklumas (ar galėtų patraukti moteris, kurios nelaikytumėte sugebančios panaudoti ginklą, ar net skaudesnį - "kinų kerštą") nedingsta: imi ir prisigalvoji visokių silpnybių, siekiant kovoti su "kumščio teise", paaiškinimų kodėl gali atimti lazdą iš aklojo ir gyveni toliau. Iki to momento kol nereikia vėl imti stebėti savęs, nes kažkas, neturintis intelektinės sąžinės žvelgs į tave nieko nesakančiomis akimis, teisdamas pagal savo tuščiavidurius  civilizuoto pasaulio oficialios moralės svarstalus, nė nepažvelgęs į save. Nesuvoktos (jų) dorybės bus nepastebimi faktūros ornamentai, o La Chute bus padėtas ant blogosios svarstyklių pusės.
  Nusisuki nuo atbukusių skeptikų ir guli į lovą. Ateina galvojimas, kaip paaiškinti viską žmonėms, kurie net nenori nieko suprasti ir neturi stabilių minčių.

Nietzsche. Princo Vogelfrei'o dainos

 Goethe'i

Amžiais nedingstantis -

Tau tik vaidyba!

Dievas klastingas - jis

Vaisius kūrybos...

Vyksmas pasaulinis

Tvarko tikslus.

Vargas rūstaujančiam.

Kvailiui - smagu. 

Maišo čia žaismas šis

Būtį,kapus.

Amžinas kvaišimas vis

Įpina mus!...

Poeto pašaukimas

Sėduosi  nusistekenęs

Pailsėti po medžiu.

Suklūstu: kažkas stuksena 

Tyliai taktą, vos girdžiu.

Susijaudinu kaip reta,

Bet nurimstu pamažu.

Ir aš pats, lyg koks poetas,

Prakalbu eilių ritmu.

Kai pradėjo man rikiuotis

Skiemenų ir posmų daug,

Neištvėriau nesijuokęs

Ir kvatojau vis garsiau.

Tu poetas? Tu poetas?

Gal galvoj tau negerai?

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Ko tupiu, ko krūmuos tykau?

Gal medžioju plėšikus?

Žodžių gal? Vaizdų išnyrant?

Juos dedu tuoj į rimus.

Mintys juda, kyla, kratos,

Laksto, šėlsta kaip vaikai.

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Rimai - tai tarytum strėlės!

Driežas virpa, šoksta, drimba,

Kai paleistos jos nuskrieja

Ir jam nugaron įsminga.

Suprantu, nėra kur dėtis - 

Sužeistas jis mirtinai!

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Gal netobulos tos eilės?

Gal ir žodžiai šlubini?

Bet jie liejasi į dainą,

Jungias ritmo grandimi.

Sukas šis žiaurus verpetas,

Linksma kam, o kam blogai,

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Tyčiojies, juokauji, paukšti?

Gal galvoj tikrai nekas?

Gal širdies dar pasiklausti?

Bet, įspėju, venk manęs.

Net pykčiu neatsikratęs,

Vis pinu posmus rimtai.

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Dievobaimingoji Bepa

Kol liemenėlis lieknas,

Gali būti pamaldi.

Žinia, kad myli Dievas,

Jei moteris graži.

Nebaus jisai vienuolio,

Tikriausiai jam atleis,

Kad pats, kaip tas varguolis,

Jis pas mane ateis.

Ne dvasios tėvas žilas,

Bet jaunas ir žvalus.

Ne katinas debilas -

Aistringas, pavydus.

Nenoriu aš karšinčiaus,

Ir jam nereik senų.

Jis nuostabus, išminčius,

Jis žino, kas žavu!

Bažnyčia moka lįsti

Į širdį kiekvienam.

Atleidžia, kai suklystu,

Ji nuodėmes ir man.

Ten sukalbi maldytę,

Tik klupt - ir bėgi sau.

Padaręs nuodėmytę.

Nesuk galvos per daug.

Garbė, kurs ten aukštybėj

Taip myli merginas!

Kurs dėl širdies dalykų

Nepyksta ant tavęs.

Kol liemenėlis lieknas,

Gali būti pamaldi.

O kai kakta raukšlėta, 

Už velnio eit turi!

Teokritiško ožkaganio daina

Guliu: pilve liga.

Kamuoja blakės.

Ten muzika, šviesa!

Jie šoka, blaškos...

Vidurnaktis. Kur tu?

Turi atslinkti.

Jos laukiu tarsi šuo -

Ir jokio ženklo.

Žadėjai juk tikrai!

O gal seki ištroškus

Kiekvieną taip vikriai,

Kaip mano ožkos?

Iš kur, kas pasakys,

Drabužiai šilko?

Tikriausiai koks ožys

Tau juos apvilko?

Laukimas - tai kančia,

Kai šitaip myli.

Taip auga visada

Nuodingas grybas.

Juk meilė, kaip džiova,

naikina kūną.

Nebevalgau niekada - 

Sudie, svogūnai!

Rausvėja jau rytai,

Ir žvaigždės gęsta.

Norėčiau amžinai

Mirty paskęsti.