Kada pajauti, kad užmigsi? Aš žinau tą jausmą. Dažniausiai jį jaučiu gulėdama visiškoje tamsoje, klausydama muzikos, kartais pramerkdama akis patikrinti, ar vis dar tamsu. Pradeda regztis sapnas, bet dar būdrauji, jauti kaip kūnas lengvėja, lyg rūkas paskandina savy ir tada žinai, kad miegosi. Tie momentai mane ramina-suvokimas, kas vyksta tavy, savęs stebėjimas-menas, ir negali tiesiog gimti šios srities 'menininku', tai sunkus bei ilgas darbas-išmokti jausti. Pastebėti smulkmenas-kai lieti kito žmogaus ranką, ar galvoji, kad lieti jo kūną, kad jis jaučia tavąjį, švelnų ar ne, šiltą ar pašiurpusį nuo šalčio, ar žinai, kad galima perteikti emocijas vien iš rankų susilietimo,jei žinai, tai kodėl ne visada elgiesi švelniai? Jei tik pastebėtum kokie nuostabūs rudens rytai - pilkai mėlynas dangus, o jei šviečia Saulė - ji nešildo; šaltis sausas ir gilus, skverbiasi iki kaulų ir stingdo, bet tu ne medis, nenumesi lapų ir niekas nesakys ,kad esi "miręs" , niekas vėl nelauks pavasario, kad galėtų  tavim džiaugtis. Jei tik tai suprastum- išeitum į šaltį šypsodamas, gniauždamas šąlančius pirštus į kumštį ir jausdamas, kaip jie šyla, dėl to, kad esi gyvas /.../ O tu nesimėgauji niekuo, malonumus randi kitur, kitaip pieši, tai kas svarbu, o spalvas parenki ne sau patinkančias,todėl tau patys svarbiausi dalykai nesuvokiami, išduodi kitus ir save, bet randi pasiteisinimus ir gyveni toliau. O aš tavęs nevadinu žmogumi, netikiu nei vienu tavo žodžiu ir nei sekundei neleisiu patikėti, kad gali mylėti. Bet kai išmoksi kitam duoti tik tai ką gali, tuo pat metu neieškosi kažko pateisinančio tavo laukinę prigimtį ir jos kvailus poreikius, kai sugebėsi žiemą pasiūlyti šilumą, o šaltį be žiemos, kai galėsi nuoširdžiai žiūrėti kitam į akis ir žinoti, kad jos tave mato, tik tada išmoksi mylėti. Tas jausmas lyg rūkas palengva paskandins savyje ir pagaliau sužinosi ką reiškia tikrai šypsotis.

Laisviems protams*

  Ačiū Dievui, vedami aukštesnių jėgų, nei dievų galia, daužome stiklą, sienas, daiktus ir gyvenimus, antraip religijos beprasmybė išaugtų dar bent  tris kartus. ( Absurdiška)
  Prasidėjus šiam žaidimui matyt būtų galima teigti, kad nereikia nieko daugiau, išskyrus, buvimą su jais (per mažai laiko juos suprasti ir daug - realizuoti); nustojama šypsotis nenorit traukti dėmesio, o juk kopijos jokia asmenybė nenori, juo labiau - nuosavo narvo, nes tai tik aplinkkeliai vis vien vedantys prie didžiojo pabėgimo. Įdomiausia, kad kai prieš visų nosis užtrenki duris, raktus išmeti į patį didžiausią šiukšlyną, būtinai atsiranda viena kita bekaulė kalė žiūrinti pro rakto skylę - prasideda linksmybės. Laukiniams žvėrims, Dievui ir dar bet kuriam, mėgstančiam vienatvę, nepatinka, kai juos stebi - jie ima medžioti. Proto medžioklė gali būti įdomesnė, nei pasirodys iš pradžių. Tik aukai, manyčiau prireiks laiko suprasti, kad ne jai smagu turėjo būti, kad žudoma ne vien mateareliais, nesvarbu kokiais, ginklais.
  (Ir) visada žinok, kad yra naktinis determinizmas - niekas neprivers Saulės nepatekėti, o visa kita - melas. Prieš bėgdamas nuo jų - sudaužyk tą prakeiktą veidrodį.

Užtraukiant tamsias užuolaidas.

  Leidžiantis per daug raudonai, atnešančiai be proto šaltus rytus kūnui ir sąstingį tai neužčiuopiamai esybei viduj, saulei  - žiūriu į dangų. Bandau pamiršti kavos puodelį pastatytą ant stalo. Kai pasidarys nepakeliama - išpilsiu. Per greit plaka širdis, per greit mintis keičia mintį, nes stovint ir žvelgiant į prabėgantį traukinį Ji nervingai smiliumi drasko nykščio odą. Pirštai raudoni nuo šalčio, bet pirštines laiko kišenėse. Ore tvyro nematomų eglių spyglių ir imbierinių sausainių kvapas, erzinantis ją, todėl ji rūko stipresnes cigaretes, kurių stiprus dūmų kvapas įsigeria į pirštines.
  6 vagonas, 29 vieta. Kelionė vos valandos ir keturiasdešimties minučių - pakankamai laiko ką nors mąstyti, jei tik netrukdo svetimi pokalbiai, kurių esi priverstas klausyti būdamas ten, kur daug žmonių. Tokiu metų laiku tikriausiai visi traukia pas mylimuosius. Ji - aplankyt tų takelių, kurie atrodo mąslūs ir veda į mano negyvenamą salą. Tiesa, joje iš tikrųjų gyvena padaras. Jis visada smėly palieka dideles pėdas, dažnai slankioja šalia vandens ir rusvu liežuviu laižo stambias letenas, grakščiai aplenkdamas aštrius nagus. Kartais - prieinu prie jo ir sėduosi priešais, žvelgdama į jo visiškai juodas akis. (kartais) Jaučiu padaro švelnų, aksominį kailį, kai jis artinasi ir priėjęs taip arti, kad jaučiu jo alsavimo karštį, gulasi šalia. Nugara paliečiu žemę, žvilgteliu į dangų, bet paprastai negaliu atplėšt nuo padaro akių. Mes kalbamės mintimis. Be žodžių.
  Išlipusi iš traukinio ji dar valandėlę stebi žmones. Jie praeina pro šalį, gyvenimas taip pat.
  O aš svajoju apie žole kvepiančią vasarą, kaip panyra mano rankos į ją ir aš jaučiu, kvėpuoju gyvenimu ir žiogas užšokęs ant mano rankos galvoja savo mažytėmis smegenimis; mąstau ar aš žmogus ar žiogas, o gal žiogas irgi nori būti žmogumi?

  Sutemo.

  Visada ateina pilkosios dienos, kai apimti karštinės ir alkoholio, pasliki, vaidindami bedvasius (norėdami tokiais būti) gulime,užtraukę užuolaidas, šaltose bei kietose lovose, nenorėdami matyti nei saulės, nei šviesos, nes kiekvieno padoraus žmogaus ji paprasčiausiai neerzina- kvėpuojame sunkiu, drėgnu oru, kuris pripildydamas plaučius pagimdo atodūsį nuaidintį iki laukųjų durų. Perspective lėtai siaurėja, kol galiausiai tampa tik vaizduotės vaisius, kurio skonį pajuntame tik po ilgų, tamsių nemiegotų naktų. Imame stebėti savo protą iš šalies. Keista, senas pastebėjimas - itin dažnai jaučiu save mintyse kartojant kito tuo pat man sakomus žodžius. Išmokau nutraukti tą kartojimą, nebeklausyti žmonių, sukurti savą perspektyvą vaizduotėje, ją išanalizuoti ir voila, galiu paaiškinti kitų poelgius ir žodžius, žinoti jų tolimesnę eigą. Įdomu? Ne. Jau Nietzsche's buvo pasakęs, kad žmonių, neturinčių intelektualinės sąžinės, mintis stačiai ranka pasiekiama (pikti dievobaimingi žmonės neapkenčia proto). Imti tuo naudotis būtų taip pat begėdiška, kaip atimti iš aklojo lazdą, tad jei pats tapsi aklas, tokia begėdystė tau nebegalios. Prasideda gan ilgas ir sunkus savianalizės procesas, kurio metu motyvuodamas savo skurdumą, baimes, elgesį, godumą, savanaudiškumą, nepatiklumą ieškai priežasčių. Ganėtinai didelę nuostabą sukelia tai, kad ieškodamas, jas randi net pamąstymuose apie žmogžudystę. Dėl to kartais nepatartina pažinti savęs, norint išlikti pakenčiamu pačiam sau. Vis dėlto - patrauklumas (ar galėtų patraukti moteris, kurios nelaikytumėte sugebančios panaudoti ginklą, ar net skaudesnį - "kinų kerštą") nedingsta: imi ir prisigalvoji visokių silpnybių, siekiant kovoti su "kumščio teise", paaiškinimų kodėl gali atimti lazdą iš aklojo ir gyveni toliau. Iki to momento kol nereikia vėl imti stebėti savęs, nes kažkas, neturintis intelektinės sąžinės žvelgs į tave nieko nesakančiomis akimis, teisdamas pagal savo tuščiavidurius  civilizuoto pasaulio oficialios moralės svarstalus, nė nepažvelgęs į save. Nesuvoktos (jų) dorybės bus nepastebimi faktūros ornamentai, o La Chute bus padėtas ant blogosios svarstyklių pusės.
  Nusisuki nuo atbukusių skeptikų ir guli į lovą. Ateina galvojimas, kaip paaiškinti viską žmonėms, kurie net nenori nieko suprasti ir neturi stabilių minčių.

Nietzsche. Princo Vogelfrei'o dainos

 Goethe'i

Amžiais nedingstantis -

Tau tik vaidyba!

Dievas klastingas - jis

Vaisius kūrybos...

Vyksmas pasaulinis

Tvarko tikslus.

Vargas rūstaujančiam.

Kvailiui - smagu. 

Maišo čia žaismas šis

Būtį,kapus.

Amžinas kvaišimas vis

Įpina mus!...

Poeto pašaukimas

Sėduosi  nusistekenęs

Pailsėti po medžiu.

Suklūstu: kažkas stuksena 

Tyliai taktą, vos girdžiu.

Susijaudinu kaip reta,

Bet nurimstu pamažu.

Ir aš pats, lyg koks poetas,

Prakalbu eilių ritmu.

Kai pradėjo man rikiuotis

Skiemenų ir posmų daug,

Neištvėriau nesijuokęs

Ir kvatojau vis garsiau.

Tu poetas? Tu poetas?

Gal galvoj tau negerai?

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Ko tupiu, ko krūmuos tykau?

Gal medžioju plėšikus?

Žodžių gal? Vaizdų išnyrant?

Juos dedu tuoj į rimus.

Mintys juda, kyla, kratos,

Laksto, šėlsta kaip vaikai.

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Rimai - tai tarytum strėlės!

Driežas virpa, šoksta, drimba,

Kai paleistos jos nuskrieja

Ir jam nugaron įsminga.

Suprantu, nėra kur dėtis - 

Sužeistas jis mirtinai!

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Gal netobulos tos eilės?

Gal ir žodžiai šlubini?

Bet jie liejasi į dainą,

Jungias ritmo grandimi.

Sukas šis žiaurus verpetas,

Linksma kam, o kam blogai,

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Tyčiojies, juokauji, paukšti?

Gal galvoj tikrai nekas?

Gal širdies dar pasiklausti?

Bet, įspėju, venk manęs.

Net pykčiu neatsikratęs,

Vis pinu posmus rimtai.

"Taip, drauguži, tu poetas!" - 

Beldžia man genys aukštai.

Dievobaimingoji Bepa

Kol liemenėlis lieknas,

Gali būti pamaldi.

Žinia, kad myli Dievas,

Jei moteris graži.

Nebaus jisai vienuolio,

Tikriausiai jam atleis,

Kad pats, kaip tas varguolis,

Jis pas mane ateis.

Ne dvasios tėvas žilas,

Bet jaunas ir žvalus.

Ne katinas debilas -

Aistringas, pavydus.

Nenoriu aš karšinčiaus,

Ir jam nereik senų.

Jis nuostabus, išminčius,

Jis žino, kas žavu!

Bažnyčia moka lįsti

Į širdį kiekvienam.

Atleidžia, kai suklystu,

Ji nuodėmes ir man.

Ten sukalbi maldytę,

Tik klupt - ir bėgi sau.

Padaręs nuodėmytę.

Nesuk galvos per daug.

Garbė, kurs ten aukštybėj

Taip myli merginas!

Kurs dėl širdies dalykų

Nepyksta ant tavęs.

Kol liemenėlis lieknas,

Gali būti pamaldi.

O kai kakta raukšlėta, 

Už velnio eit turi!

Teokritiško ožkaganio daina

Guliu: pilve liga.

Kamuoja blakės.

Ten muzika, šviesa!

Jie šoka, blaškos...

Vidurnaktis. Kur tu?

Turi atslinkti.

Jos laukiu tarsi šuo -

Ir jokio ženklo.

Žadėjai juk tikrai!

O gal seki ištroškus

Kiekvieną taip vikriai,

Kaip mano ožkos?

Iš kur, kas pasakys,

Drabužiai šilko?

Tikriausiai koks ožys

Tau juos apvilko?

Laukimas - tai kančia,

Kai šitaip myli.

Taip auga visada

Nuodingas grybas.

Juk meilė, kaip džiova,

naikina kūną.

Nebevalgau niekada - 

Sudie, svogūnai!

Rausvėja jau rytai,

Ir žvaigždės gęsta.

Norėčiau amžinai

Mirty paskęsti.