Kada pajauti, kad užmigsi? Aš žinau tą jausmą. Dažniausiai jį jaučiu gulėdama visiškoje tamsoje, klausydama muzikos, kartais pramerkdama akis patikrinti, ar vis dar tamsu. Pradeda regztis sapnas, bet dar būdrauji, jauti kaip kūnas lengvėja, lyg rūkas paskandina savy ir tada žinai, kad miegosi. Tie momentai mane ramina-suvokimas, kas vyksta tavy, savęs stebėjimas-menas, ir negali tiesiog gimti šios srities 'menininku', tai sunkus bei ilgas darbas-išmokti jausti. Pastebėti smulkmenas-kai lieti kito žmogaus ranką, ar galvoji, kad lieti jo kūną, kad jis jaučia tavąjį, švelnų ar ne, šiltą ar pašiurpusį nuo šalčio, ar žinai, kad galima perteikti emocijas vien iš rankų susilietimo,jei žinai, tai kodėl ne visada elgiesi švelniai? Jei tik pastebėtum kokie nuostabūs rudens rytai - pilkai mėlynas dangus, o jei šviečia Saulė - ji nešildo; šaltis sausas ir gilus, skverbiasi iki kaulų ir stingdo, bet tu ne medis, nenumesi lapų ir niekas nesakys ,kad esi "miręs" , niekas vėl nelauks pavasario, kad galėtų  tavim džiaugtis. Jei tik tai suprastum- išeitum į šaltį šypsodamas, gniauždamas šąlančius pirštus į kumštį ir jausdamas, kaip jie šyla, dėl to, kad esi gyvas /.../ O tu nesimėgauji niekuo, malonumus randi kitur, kitaip pieši, tai kas svarbu, o spalvas parenki ne sau patinkančias,todėl tau patys svarbiausi dalykai nesuvokiami, išduodi kitus ir save, bet randi pasiteisinimus ir gyveni toliau. O aš tavęs nevadinu žmogumi, netikiu nei vienu tavo žodžiu ir nei sekundei neleisiu patikėti, kad gali mylėti. Bet kai išmoksi kitam duoti tik tai ką gali, tuo pat metu neieškosi kažko pateisinančio tavo laukinę prigimtį ir jos kvailus poreikius, kai sugebėsi žiemą pasiūlyti šilumą, o šaltį be žiemos, kai galėsi nuoširdžiai žiūrėti kitam į akis ir žinoti, kad jos tave mato, tik tada išmoksi mylėti. Tas jausmas lyg rūkas palengva paskandins savyje ir pagaliau sužinosi ką reiškia tikrai šypsotis.