6 vagonas, 29 vieta. Kelionė vos valandos ir keturiasdešimties minučių - pakankamai laiko ką nors mąstyti, jei tik netrukdo svetimi pokalbiai, kurių esi priverstas klausyti būdamas ten, kur daug žmonių. Tokiu metų laiku tikriausiai visi traukia pas mylimuosius. Ji - aplankyt tų takelių, kurie atrodo mąslūs ir veda į mano negyvenamą salą. Tiesa, joje iš tikrųjų gyvena padaras. Jis visada smėly palieka dideles pėdas, dažnai slankioja šalia vandens ir rusvu liežuviu laižo stambias letenas, grakščiai aplenkdamas aštrius nagus. Kartais - prieinu prie jo ir sėduosi priešais, žvelgdama į jo visiškai juodas akis. (kartais) Jaučiu padaro švelnų, aksominį kailį, kai jis artinasi ir priėjęs taip arti, kad jaučiu jo alsavimo karštį, gulasi šalia. Nugara paliečiu žemę, žvilgteliu į dangų, bet paprastai negaliu atplėšt nuo padaro akių. Mes kalbamės mintimis. Be žodžių.
Išlipusi iš traukinio ji dar valandėlę stebi žmones. Jie praeina pro šalį, gyvenimas taip pat.
O aš svajoju apie žole kvepiančią vasarą, kaip panyra mano rankos į ją ir aš jaučiu, kvėpuoju gyvenimu ir žiogas užšokęs ant mano rankos galvoja savo mažytėmis smegenimis; mąstau ar aš žmogus ar žiogas, o gal žiogas irgi nori būti žmogumi?
