Prasidėjus šiam žaidimui matyt būtų galima teigti, kad nereikia nieko daugiau, išskyrus, buvimą su jais (per mažai laiko juos suprasti ir daug - realizuoti); nustojama šypsotis nenorit traukti dėmesio, o juk kopijos jokia asmenybė nenori, juo labiau - nuosavo narvo, nes tai tik aplinkkeliai vis vien vedantys prie didžiojo pabėgimo. Įdomiausia, kad kai prieš visų nosis užtrenki duris, raktus išmeti į patį didžiausią šiukšlyną, būtinai atsiranda viena kita bekaulė kalė žiūrinti pro rakto skylę - prasideda linksmybės. Laukiniams žvėrims, Dievui ir dar bet kuriam, mėgstančiam vienatvę, nepatinka, kai juos stebi - jie ima medžioti. Proto medžioklė gali būti įdomesnė, nei pasirodys iš pradžių. Tik aukai, manyčiau prireiks laiko suprasti, kad ne jai smagu turėjo būti, kad žudoma ne vien mateareliais, nesvarbu kokiais, ginklais.
(Ir) visada žinok, kad yra naktinis determinizmas - niekas neprivers Saulės nepatekėti, o visa kita - melas. Prieš bėgdamas nuo jų - sudaužyk tą prakeiktą veidrodį.
